Su džiaugsmu ir dėkingumu dalinamės foto akimirkomis ir žodiniais įspūdžiais apie nuostabią dailės terapijos stovyklą, praėjusį savaitgalį vykusią Užuperkasio kaime (Valkininkai).
Prabėgus dar vieniems metams, vėl susitikome Užuperkasyje, prie Valkininkų. Stovyklos belaukiant kirbėjo nerimastingos mintys – ar pavyks? – juk pandemija, karantinas? Ir visgi pavyko!
Apgaubtos sodybos šeimininkės Audronės Urbanovičienės motiniška meile ir rūpesčiu, pasotintos jos ruoštu gardžiu naminiu maistu, apglėbtos supančia gamta ir sodybos grožiu, kibome į dailės terapiją ir save.
Kiekviena atsivežėm savo būsenas, lūkesčius, “vidinį bagažą” ir temas. Bet kaip būna grupinėje veikloje – kai kito veidrodyje matai savo paties atspindį – visa tai susiliejo į bendras temas ir piešinius apie agresiją ir ryšius, laivus ir upes, tylą ir auksą, likimą, lengvumą ir visa apimančią meilę ar abejingumą.
Kūrybinių galių sustiprintos, šalia tekančio Merkio atgaivintos, dailės terapijos paliestos bei suvienytos gražioje bendrystėje, turėjome dievišką laiką sau.
Prikaupę ženklais tapusių gamtos garsų, tarsi stebuklas įsiliejusių į kūrybinį procesa, prisisodrinusios Žemės Motinos kvapu, iš savo pasąmonės gelmių gavusios įžvalgų namų darbams, džiaugiamės galėjusios čia pasibūti. Šios stovyklos dėka į rudenį išsinešam dar vieną gyvenimo dovaną ir atsisveikinam – iki kitų metų.
Kazimiera Matulionytė
Akimirkos iš stovyklos
