MENŲ TERAPIJOS CENTRAS (A. Brazauskaitė ir D. Jankauskienė) kviečia prisijungti į kvalifikacijos kėlimo programą/seminarų ciklą ,,Dailės terapijos metodų taikymo galimybės“.
Renkama NAUJA 2018-2019 m.m. MOKOMOJI GRUPĖ.
Užsiėmimai vyks rugsėjo – birželio mėnesiais.
Išsamesnė informacija: www.menuterapija.lt/seminarai
Teksto autorė: Aušra Šūmakarienė
Kiekvienas esame stebėję piešiantį vaiką, kuris su dideliu susikaupimu ir entuziazmu braižo popieriuje paslaptingus ženklus, o visas pasaulis tuomet jam liaujasi egzistavęs. Piešimas vaikui-tarsi kalba, padedanti užmegzti ryšį su aplinka, išreikšti save ir savo jausmus. Piešimo procesas padeda mokytis pažinti save, lavinti judesius, mąstymą, vaizduotę. Kartais tėveliai nerimauja kai vaikas piešia tamsiomis spalvomis, pavaizduoja monstrus ar prievartos scenas arba kategoriškai atsisako pripažinti, kad drambliui piešti netinka mėlyna spalva. Vaikų piešiniai-paslaptis, kurią norisi pažinti. Šiuo straipsniu norėčiau pasikalbėti su jumis apie tai, kokią įtaką vaiko ugdymui daro piešimas, kurybinė veikla, kaip piešiniai, gali tapti langu pro kurį galima pažvelgti į vaiko vidinį pasaulį, suprasti kaip jis jaučiasi, kokios pagalbos reikia, ir pagaliau kaip piešimas gali padėti atstatyti su vaiku prarastą ryšį, bendrauti, patirti buvimo kartu džiaugsmą.
Teksto autorės: Audronė Brazauskaitė ir Dovilė Jankauskienė
Jau priešistoriniais laikais pirmieji gydymo, bendravimo su dievų pasauliu būdai buvo piešimas, vaidyba, muzika.
Spalva buvo savotišku žodžiu, gimdančiu arba užmušančiu, geru arba blogu. Įtraukta į ornamento struktūrą arba tapybinį atvaizdą, spalva taip pat atlikdavo ir kitas žodžio funkcijas – palaikyti ryšį ir bendravimą tarp žmogaus ir dievų bei dvasių. Specialiai apmokyti žyniai išvarinėdavo piktąsias dvasias, persirengę įvairiomis būtybėmis, sukurdami ritminį, ritualinį judesio, garso ir vaizdo reginį. Kai kuriose Afrikos tautelėse ir šiandien tai yra pagrindinė gydymo priemonė.
Pavyzdys gali būti ir Biblijos epizodas – istorija apie karalių Saulių, gyvenusį 11 a. pr. Kr. Saulius suserga depresija ir tarnai pataria karaliui klausytis liutnės garsų, tikėdamiesi tuo palengvinti jo dalią. Jie suranda Dovydą, „mokantį groti, drąsų, karingą, savimi pasitikintį žmogų“. Sauliui išsyk pasidaro „džiaugsmingiu ir geriau“, kai Dovydas pradeda groti ir „pikta dvasia atsitraukia nuo jo“.
