Straipsniai

Piešinys – langas į vaiko pasaulį

Teksto autorė: Aušra Šūmakarienė

Kiekvienas esame stebėję piešiantį vaiką, kuris su dideliu susikaupimu ir entuziazmu braižo popieriuje paslaptingus ženklus, o visas pasaulis  tuomet jam liaujasi egzistavęs. Piešimas vaikui-tarsi kalba, padedanti užmegzti ryšį su aplinka, išreikšti save ir savo jausmus. Piešimo procesas padeda mokytis pažinti save, lavinti judesius, mąstymą, vaizduotę. Kartais tėveliai nerimauja kai vaikas piešia tamsiomis spalvomis, pavaizduoja monstrus ar prievartos scenas arba kategoriškai atsisako pripažinti, kad drambliui piešti netinka mėlyna spalva.  Vaikų piešiniai-paslaptis, kurią norisi pažinti. Šiuo straipsniu norėčiau pasikalbėti su jumis apie tai, kokią įtaką vaiko ugdymui daro piešimas, kurybinė veikla, kaip  piešiniai, gali tapti langu pro kurį galima pažvelgti į vaiko vidinį pasaulį, suprasti kaip jis jaučiasi, kokios pagalbos reikia, ir pagaliau kaip piešimas gali padėti atstatyti su vaiku prarastą ryšį, bendrauti, patirti buvimo kartu džiaugsmą.

Piešimas kaip ugdymas

Visi pasaulio vaikai, nepriklausomai nuo šalies, kultūros ar socialinės-ekonominės šeimos padėties, maždaug nuo pusantrų metų amžiaus pradeda piešti. Pirmieji vaikų piešiniai-linijų ir brūkšnių raizgalynės, piešiami nebaigta pusryčių koše ant stalo, sienos ar savo kūno, braižomi pagaliuku smėlyje ar pieštuku ant tėčio metinės darbo ataskaitos. Viso pasaulio vaikų piešiniams būdinga ta pati raida, kuri neabejotinai siejasi  su atitinkamais kūno, judesių ir kalbos vystymosi dėsningumais. Todėl normaliai besivystančio vaiko nereikia mokyti piešti. Sveikas ikimokyklinukas tai darys spontaniškai ir tikrai ne todėl kad sukurtų prasmingą ir išbaigtą dailės kūrinį. Šiame amžiuje piešimas vaikui, tokia pat natūrali veikla kaip ir žaidimas.

Ši veikla padeda  kontroliuoti ir lavinti smulkiuosius judesius, kurie vėliau bus reikalingi mokantis rašyti. Piešimas vaiką skatina susitelkti, taigi lavėja jo dėmesys, savikontrolė. Matydamas savo darbo rezultatus vaikas sako „aš nupiešiau“ ir taip gali atskirti save nuo mamos, pasaulio, suvokti savajį „aš“. Tačiau šis atsiskyrimas dažniausiai vaikui yra skausmingas, keliantis baimę, nes būti atskiru nesaugu ir čia vėl išgelbėja tas pats piešimas, padedantis išreikšti susikaupusius jausmus ir nusiraminti, atsipalaiduoti.

Visa, ko vaikui šiuo laikotarpiu reikia-kad tėvai rimtai ir su pagarba žiūrėtų į pirmuosius meninės saviraiškos bandymus, nesistengdami mokyti ar prašydami paaiškinti piešinį, nesistebėdami, nesipiktindami ar kitaip nestabdydami natūralaus kūrybos proceso. Visa, ko vaikui  reikia- kad tėveliai kartu pasidžiaugtų jo piešiniu užuot kausinėjus kas nupiešta. Geresnis būdas yra tiesiog įvardinti „ tu pats šitą nupiešei“ „mačiau tau labai patiko piešti tuos ilgus brūkšnius“ „ tu nupiešei didelį raudoną apskritimą, o šalia jo yra daug mėlynų taškelių“ „šitas žmogeliukas panašus į tave, tu jam nupiešei tokios pat spalvos megztinį kaip tavo“.

Dabar vis populiarėja įvairūs ikimokyklinukų ugdymo būreliai, kuriuose neretai ir piešiama. Tėvai svarsto, kada yra tinkamiausias laikas pradėti lavinti vaiką, o kartais ir persistengia atsivesdami piešti dar ant kojų tvirtai nepastovintį kūdikį.

Pirmiesiems meno šedevrams bent jau iki pustrečių metų visiškai pakanka namų aplinkos, nebent vaiko raida atsilieka, ar namuose nėra pakankamai vietos, ramybės, laiko pabūti kartu su vaiku, leisti jam kurti. Tuomet individualūs dailės užsiėmimai kartu su patyrusiu pedagogu ar dailės terapeutu gali padėti vaikui gauti papildomą jo raidai reikalingą stimuliaciją. Keletas apsilankymų dailės užsiėmimuose taip pat gali būti naudingi tėvams norintiems pasisemti idėjų kokias priemones, kurybines užduotis galėtų pasiūlyti savo jaunajam dailininkui. Kartais į dailės užsiėmimus tėvai veržiasi norėdami įsitikinti ar jų vaikas gabus arba nuogąstaudami- galbūt  jo vystymasis atsilieka.

Apie vaiko raidos sutrikimus daug gali pasakyti pats piešinys. Vertėtų sunerimti jei vaikas apskritai nesidomi piešimu, būdamas 4m. vis dar piešia nesuprantamas keverzones, o besirengdamas eiti mokyklon negali pavaizduoti žmogaus su liemeniu, rankom, kojom, pagrindiniais veido bruožais, pagrindo linija bei keletu smulkesnių drabužių ar aplinkos detalių. Tokiu atveju būtina apsilankyti pas vaiko raidos specialistą, psichologą, specialų pedagogą, kuriuos galima rasti vaiko raidos centruose, ankstyvos korekcijos tarnybose. Kartu su specialistų pagalba tuomet prasminga sąmoningai įtakoti vaiko piešimą, skatinant ir padedant jam  piešti su specialistais aptartais būdais ir priemonėmis. Apie aukštesnį vaiko intelektą, gerą savijautą bei emocijų kontrolę byloja įvairaus turinio, spalvų, formų bei detalių  gausa pasižymintys piešiniai bei gebėjimas susikaupti ties pačiu piešimo procesu, jį užbaigti, papasakoti apie savo darbelį.

Kokias priemones naudoti?

Tinkamos priemonės ikimokyklinukui yra kuo didesnis pvz.A3, A2 formato popieriaus lapas lipnia juostele pritvirtintas ant stalo, dar geriau ant grindų, o geriausiai-ant sienos /įvairovė čia tikrai privalumas/. Didelis piešimo plotas nevaržo judesių, be to mažyliui dar sunku laikytis lapo ribų. Tačiau, didelis lapas  negarantuoja, kad vaikas nepanorės pratęsti savo kūrinio ant sienos, todėl jam reikia nuolat ramiai priminti, kur pageidaujate matyti jo piešinį. Geriausia piešimo proceso metu būti netoliese ir aktyviai nesikišant bent viena akimi stebėti kas vyksta, nes už proceso kontrolę pilnai gali atsakyti tik suaugę, o vaikas kol kas tik mokosi šio meno. Taigi, jei įvyko bėda galite pykti ir stebėtis tik savo pačių neapdairumu. Norėdami apsaugoti namus ir kartu nevaržyti vaiko saviraiškos iš anksto patieskite ant grindų seno linoleumo ar plastikinės staltiesės lakštą, aprenkite vaiką prastesniais „dailininko“ drabužiais, pasiruoškite popierinių rankšluoščių, vandens.Vaiko kaltinimas ar gėdinimas dėl nešvaros gali rimtai jį emociškai traumuoti, o „geresniu“ atveju tiesiog įskiepyti piešimo baimę. Tinkamos piešimo priemonės šiame amžiuje yra storos ir trumpos kreidelės, pieštukai ar markeriai, tiršti dažai-guašas, tempera arba specialūs dažai skirti piešti pirštais, taip pat minkštas plastelinas, seni žurnalai, krepinis popierius ir būtinai įvairios gamtinės medžiagos-smėlis, molis, akmenėliai. Paprastai vaikas pats atranda ką su pateiktomis priemonėmis veikti, tačiau jei jūsų tikslas yra pabendrauti, pagerinti santykius suteikiant vaikui daugiau dėmesio ar tiesiog jį geriau pažinti, galite pasiūlyti kartu pažaisti dailės priemonėmis. Nesibaiminkite, tam jums neprireiks jokių specialių dailės įgūdžių.

Piešimas kaip bendravimas

Turbūt daugeliui ikimokyklinukų tėvelių tenka susidurti su tuo iš proto vedančiu klausimu „ką man veikti?“ Aišku, čia kalbu apie tuos atvejus kai tėvai supranta kokią žalą vaiko vaizduotės vystymuisi  bei bendrai psichikos būklei daro neribojamas televizoriaus, kompiuterio bei visų elektroninių žaidimų naudojimas, neabejotinai išvaduojantis juos nuo pareigos užsiimti ir bendrauti su savo vaiku (apie tv įtaką rašiau).

Taigi, nusprendėte pagaliau susiimti ir skirti savo vaikui daugiau dėmesio. Jei mažajam tik  2-4metukai ir jis zirzliai nusiteikęs, pabandykite išsitraukti kurią nors iš minėtų dailės priemonių ir pradėkite patys ja piešti kartu komentuodami, kurdami improvizuotą istoriją, pasaką. Pvz. „vieną dieną iš dangaus nukrito mažytis mėlynas taškelis, jam vienam buvo liūdna ir jis pakvietė kitus mėlynus taškelius /leidžiate vaikui prisijungti, jei nenori, tęsiate ar klausiate Kas nutiko toliau? Ką jie atsakė?/ ….ir tada iš dangaus nukrito dar daugiau mėlynų taškelių….tada ir geltoni taškeliai labai panoro ateiti pas mėlynus…prasidėjo toks linksmas taškelių lietutis…“

Improvizacijos galimybės čia beribės. Jei vaikas patiria sunkumų valgant, rengiantis, bendaujant galima tas situacijas piešti tarsi jos vyktų su vaikui pažįstamu gyvūnu ar pasakos herojumi ar tiesiog spalva pvz. „gyveno kartą toks mažas kiškutis, kuris nenorėjo valytis dantukų…dantukai pasidarė tokie nešvarūs ir kad pradės skaudėti…“.

Jei turite daugiau 4-6m.vaikų ar norite įtraukti visą šeimą, bandykite piešti ir pasakoti paeiliui ar susikeičiant piešiniais, juos papildant, pratęsiant. Visiems labai patinka kraiglionės, kai kažkas pakeverzojama užsimerkus ir po to bandoma įžvelgti, kas slepiasi piešinyje, užbaigiant vienas kito kraiglionę, pripiešiant trūkstamas detales ar tiesiog nuspalvinant ir taip sukuriant spalvotą ornamentą.Vaikams labai patinka maišyti spalvas, todėl galite kartu lašinti dažus ant plastikinio padėklo ir daryti jų atspaudus ant atskirų popieriaus lapų. Smagu kartu plėšyti senus žurnalus ir kurti bendrą koliažą, piešti pirštais, kojomis, daryti rankų atspaudus, minkyti ir kočioti tešlą, molį, plasteliną. Ne taip svarbu, kokią priemonę išbandysite, juk jūsų tikslas bendravimas, buvimas kartu. Su 4m. ir vyresniu vaiku jau galite kalbėti apie piešinį prašydami iš pradžių papasakoti kas nupiešta, vėliau tikslinantis o ką jis daro, kur jis eina, ko nori, kas jam dabar atsitiks? Tokiu būdu padėsite vaikui atsiskleisti, įvardyti savo poreikius, nes tikrumoje visa kas nupiešta atspindi patį vaiką, jo patirtį.

Taigi piešimas gali būti nepamainoma priemone padedančia parodyti vaikui-„esu čia su tavim , tu man svarbus, man gera su tavim būti kartu“. Bendras piešimas padeda lavinti vaiko bendravimo įgūdžius-stebėti, laukti, atsakyti, apsikeisti, pamatyti skirtumus, būti empatišku.

Piešimas kaip gydymas

Straipsnio pradžioje jau minėjau, kad piešinys yra tarsi langas, padedantis pažvelgti į vaiko vidinį pasaulį. Pasirinktas popieriaus lapas, piešimo priemonės, piešinio dydis, padėtis erdvėje, piešiniuose vyraujančios spalvos ir formos gali suteikti daug informacijos apie vaiko fizinę  būseną, mintis, emocijas bei išgyvenamus vidinius konfliktus. Be abejo, tam kad įvardinti problemą nepakanka turėti tik vaiko piešinį, svarbu žinoti kokiomis aplinkybėmis jis buvo nupieštas, kas šiuo metu vyksta vaiko gyvenime ir pagaliau ką jis pats sako apie savo piešinį.

Pavyzdžiui vaikas nupiešė save su neįprastai didelėmis, juodai užtušuotomis pėdomis, kas gali reikšti patirtą fizinį skausmą, emocinį bejėgiškumą arba tiesiog stiprų įspūdį, kurį paliko braidžiojimas ryte po rasotą žolę. Tamsiomis spalvomis užtapytas darbas gali reikšti pyktį, depresiją arba natūralų mažo vaiko poreikį pajausti kontrastą tarp balto popieriaus lapo ir jo paliekamų pėdsakų. Mažytė žmogaus figūrėlė dideliame popieriaus lape gali byloti apie vaiko nepasitikėjimą, drovumą arba gali atspindėti kaip jis jautėsi pirmą kartą keliaudamas  Nidos kopomis.

Taigi, kaip matote be konteksto, aplinkybių susigaudyti išties nelengva. Kai vaiko piešinys atrodo piktas, liūdnas, destruktyvus, negražus svarbiausia ką turi žinoti tėvai yra tai-jog vaikas savo piešiniu išreiškė save, savo jausmus ir tuo pačiu jau padėjo sau išsikrauti, nuimti įtampą. Taigi, vaikas pats gydo save ir svarbiausia jam leisti tai daryti neklausiant „kodėl taip juodai užterliojai“, „ oi, sugadinai tokį gražų piešinį“, „ne ne reikia gražiai mergaitę piešti.“ ir t.t Nevisuomet vaikas nori ir gali kalbėtis apie tai ką nupiešė, tačiau jei yra galimybė ramiai pabendrauti galite padėti jam išsikalbėti sakydami kažką panašaus: „atrodo šitas daiktas toks didelis ir baisus….šita pabaisa taikosi visus praryti  /jei vaikas sutinka, toliau galima teirautis ką šitas …norėtų pasakyti, ką jis darys arba ką tu darytum, sakytum, galvotum jei pasiverstum šituo… Vaiko atsakymai parodys, kas vyksta ir jis kalbės jei tik nepulsite įrodinėti kad jis neturi taip jaustis, ar elgtis.

Piešimu galite pasinaudoti ir tais atvejais kai vaikas blogai jaučiasi ar elgiasi tiesiog pasiūlant „nupiešk savo galvos, pilvo skausmą /nepaaiškinamų skausmų atveju/ arba nupiešk ką tu darai kai esi piktas, liūdnas, vienišas, nupiešk ką nors bauginančio…kaip dabar jautiesi….kas tau nutiko“ Jei bandėte ir nepavyko vaiko sudominti, būtinai pabandykite kitą kartą kai aplinkybės bus labiau palankios. Taigi, leisdami vaikui piešti ir išreikšti save bei priimdami  piešinį kaip natūralią jo jausmų išraišką, kokie nemalonūs jie bebūtų iš tiesų jau padedate savo vaikui.

Deja, kai kuriais atvejais to vis tiek nepakaks ir jums teks ieškoti specialistų-vaikų psichologų-psichoterapeutų pagalbos. Sunerimti reikėtų jei 4-5m. ar vyresnis vaikas daugiau nei keletą kartų ir ilgiau nei mėnesį piešia labai panašius, pasikartojančius bespalvius, tamsius piešinius, nepiešia žmogaus arba jį piešia be pagrindinių kūno dalių, nuolat užtušuoja, gadina piešinį, nors anksčiau to nedarydavo. Jei piešia smurto scenas ar sužeistus žmones, nors dažniausiai nežaidžia panašių kompiuterinių žaidimų. Taip pat jei piešia labai mažytes vos matomas arba atvirkščiai, į popieriaus lapą netelpančias, gąsdinančias figūras, būtybes ir kartu dažniau nei paprastai netinkamai elgiasi pvz. žaloja save, aplinkinius ar gadina daiktus, nuolat būna piktas, liūdnas ar pasyvus ir užsidaręs. Verta sunerimti, jei žmonės, gyvūnai vaiko piešiniuose nuolat apsupti juos tarsi įkalinančių linijų, atrodo silpni, bejėgiai, negalintys judėti. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį jei vaikas piešia  tik panašius į robotus žmones be veido bruožų, arba jų veide neišreikšos jokios emocijos, ir kartu pastebite kad jam sunku bendrauti su bendraamžiais reikšti pyktį ar džiaugsmą kai situacija to reikalauja. Reikėtų vengti vertinti vaiko piešinį jei jo nepažįstate, nežinote laiko ir aplinkybių, kada piešinys buvo nupieštas, vaikas yra jaunesnis nei 4m.

Taigi, nors piešinys yra langas į vaiko pasaulį, pažvelgti pro jį bei suvokti ką išvydome galėsime tik turėdami pakankamai žinių, atsargumo bei kantrybės. Straipsnyje neaptariau vyresnių vaikų piešimo, tačiau ši veikla turi ugdomąjį, terapinį poveikį bet kurio amžiaus žmogui, o aptarti dėsningumai galioja ir vyresniems vaikams.

Ieškantiems žinių apie dailės terapiją rekomenduoju pasiskaityti:

  • Violet Oaklender „Langas į vaiko pasaulį“
  • Inger Brochman „Vaikų piešinių paslaptys“

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *